mosčioti

mósčioti, -ioja, -iojo iter. 1 moti. 1. intr. daryti mostus, judesius ranka ar rankoje turimu daiktu; mosuoti, mojuoti, mosikuoti: Garsiai šneka, mósčioja rankom Gs. Gelbėkite! – rėkė iš baimės, mosčiodamas be tvarkos V.Piet Mósčiok nemósčiojęs, nieko nepadarysi Alk. Kam tu su ta kepure mósčioji – lempą užgesysi! Alv. ║ tr. prk. sakyti, kalbėti ką mosuojant rankomis: Mano sveikata daug menkesnė, ir vis dėlto ką mosčioju ar skeryčioju per savo paskaitėles J.Jabl. 2. intr. prk. rengtis, ketinti ką daryti: Be reikalo mósčioji dabar su tom ženybom Gs. Jau jis ir mósčioja ženytis Gs. | refl.: Mes patys mósčiojamos (rūpinamės, dairomės), ką daryti, o ans – grėbėjų veizėti! Grg. 3. žr. mosikuoti 4: Su tai [mergina] draugavo, draugavo, ir jau pas kitas mósčioja Gs.